Spalio 15 d. vertikalaus šokio performansas sutiko žiūrovą paskutiniam pasirodymui.
Perfarmanso režisierės žodžiai po pasirodymo puikiai apibendrino jį ir davė impulsą tolesniam kūrybiniam ieškojimui:
“Atsisveikinimas. Vertikalaus šokio performansas “Kambarys” baigė savo misiją scenoje.
🔻Jis palietė žiūrovą taip, kaip mes kurdami net nedrįsom svajoti
🔻Pakėlė vertikalaus šokio supratimo vertę iki scenos menų apdovanojimų kartelės
🔻Padėjo perkopti architektūros galimybių ribas
Svarbiausia- subūrė komandą, kuri turi savo išskirtinį bendravimo hercą, neapčiuopiamą molekulinį mentalinį junginį.
Kūryba- yra tai, kas gražiausio Pasaulyje gali nutikti. Jei tik turime teisę, atrandame galimybę- drįskime.”
“Kambarys” – performansas, paremtas žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ir komą tikrais prisiminimais bei išgyvenimais. Tai įtraukiančios atmosferos vertikalaus šokio kūrinys, peržengiantis įprastą scenos suvokimą ir kviečiantis žiūrovą pažvelgti į erdvę, kūną ir judesį iš netikėtos perspektyvos. Spektaklis vyksta ne tradicinėje salėje, o vertikalioje plokštumoje – pastato sienoje, kur šokėjai išnaudoja gravitaciją kaip kūrybinį įrankį.
Kambarys – patalpa apribota sienomis, į kurią paprastai patenkama pro duris ar kitą skiriamąją konstrukciją. Jis gali būti mūsų emocijų saugotojas ar spąstai. Į visus kambarius reikia įeiti arba išeiti. Tai kelias, kurį pasirenkame patys arba būname priversti žengti. Vieni kambariai gyviems, kiti – mirusiems, treti – pereinami. Gyvenimas malonus, mirtis rami, o perėjimas varginantis. Būtent apie šią trijų etapų kelionę kalba „Kambarys”. Tai nematoma apibrėžta erdvė, į kurią žengiame nežengdami, keliaujame neprašomi. Šios kelionės neieškome, ji nutinka. Ją patiriame tada, kai kūnas ir siela atsiskiria. Kiekvienas kambarys gali turėti kelis išėjimus. Tuomet tenka rinktis, besirenkant delsti. Ar tikrai kiekvienas mūsų turi teisę rinktis? Teisę rinktis mirti ar gyventi?
Mirtis – tik fizinės būties galutinė fazė. „Nes kas gi mirti, jei ne stovėti nuogam vėjyje ir tirpti saulėje? Ir kai žemė atims tavo galūnes, tu tikrai šoksi.” (Libanų-amerikiečių poetas Kakhil Gibran) O kas toliau? Kur toliau? O gal atgal? O ar reikia?…
Kūrybinė komanda:
Vertikalaus šokio choreografė, šokėja | Inga Briazkalovaitė
Režisierė | Rūta Bunikytė
Altas | Larion Diakov
Muzikos autorius, aranžuotės | Jonas Raudonius
Šviesų dailininkas | Andrej Lavrinovič
Organizatoriai – Šokių mokykla CODA, VšĮ „Codos projektai”
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba  Klaipėdos miesto savivaldybė
Partneris: Kultūros centras Žvejų rūmai
Nuotraukos – Kęstutis Meliauskas